Paskutinė rugpjūčio stotelė

Kaitra alsavo vasara žalia.
Daržely, prie namų vešėjo rūtos.
Mergaitė bėgo balta suknele
Ir taip svajojo su tavim pabūti.
 
Šunys lojo iš karščio pamišę.
Saulė žemėj išdegino kryžių.
Tau lelijas mirtis puokštėn rišo.
Pasiimti tos puokštės sugrįžai.
 
Tavo rankos kvepėjo mėlynėm.
Meilės laiškas čežėjo tarp pirštų.
Tavo vardą likimas į akmenį trynė.
Ir kodėl jaunos dainos numiršta?
 
Smelkės negandos juodos į trapiąją būtį.
Gėlės alpo nuo karščio prie kelio.
Paskutinis tau žemėje buvo rugpjūtis.
Paskutinė rugpjūčio stotelė.
 
Ir nulūžo sparnai margam drugiui.
Ant rugiagėlių kraujas krešėjo.
Šiaudu ritosi ašaros rugio.
Garbanėlė  plazdėjo nuo vėjo.
 
Dar girdėjosi lauko dejonė.
Paskutinis žvilgsnis sodo obelų.
Kur nusinešė gražią jaunystės svajonę
Drugys ant sulaužytų savo sparnų.
Kriauna