III 
Šviesos nereikia. 
Nelyg kapu ją užgesino žemė.
O gile ąžuolo, 
Aš savo ateitį žinau – 
Ji panaši į tavo. 

Prie tavo kapo it prie savo. 
Ir nežinau, ar buvo taip džiugu kada: 
Į žemę nesmeigiau kryželio
Ir nedejavo lūpose malda. 
O buvo taip smagu, taip gera, 
Kad... Dievą sutikau. 

Nusikvatojo jis,  
Nusikvatojau aš. 
(Gerai, kad kartais nearti žmonės gyvena:  
Ir jiems ramu. Ir man smagu,
Kad išlikau neapšauktas kvailiu). 
O gile ąžuolo, 
O kape nuostabus, 
O Dieve, panašus į žmogų, 
Tegul ne prie altoriaus taip kalbu, 
Bet... oi, kiek balių daug neuliavotų
Nudingę Lietuvoj!.. 
Ir šit akimirka, kai suprantu 
Didžiulę paskirtį gilės mažyčio kapo. 

Štai ji, Mirtis. 
Štai Dievas kaip žmogus. 
Štai Aš, kaip kupolas bažnyčios, 
Ūmai išaugęs iš savęs. 
Regėkite, kas turite akis. 
Klausykite, kas turite ausis, 
Kokia nepaprasta trijulė 
Ir koks laimingas džiugesys, 
Kad gali būti šitaip, kaip yra. 

Sudie, šventoji ašara – 
daugiau prie kapo verkti nereikės.