Pakvipus avilių laka medum,
Mažyčiais deimantėliais spindi rasos.
Baltam sode pro šypsenas žiedų
Gražu žiūrėt, kaip šoka bitės basos.
Lyg spindulys grakštusis šokio pa
Suplukdo žiedo kvapą į nektarą,
Tik jų lemtis po to tokia trumpa,
Sugeltos vėtros jas iš proto varo.
O tu — toks laukiamas sapnų vagis,
Pakvimpa mėtomis birželio rytas,
Kai tavo lūpos pro manas akis
Taip netikėtai, taip grakščiai praslysta.
Priglunda delno vingiai artimi,
Maniau, pietys kasas lengvai suvėlė.
Bet tavo lūpų bitė nerami,
Sparnais apglėbusi, aistringai gėlė.