Jazminai… žavėsiuos ir žiūrėsiu –
didžiuliais kuokštais svyrantys žiedai.
Ir mes abu vaiskiam šakų pavėsy –
trapius pečius apgaubęs man – matai –
lapojasi tyrais jausmais jazminai.

Drugiui plazdenant pulsiu pro šakas,
nes niekas kitas šitaip nepažino
manęs laisvos – šalin viltis menkas.

Jazminai… tiktai ištieski saujas –
byrės žiedai žvaigždynais iš dangaus.
Pajutom džiaugsmą tokį baltai naują
ir gailestį pavasario brangaus.
..............................................................
                                       
Kai palietei mane – aušra užgeso
it žieduose paklydo akys tavo.
Manęs ieškosi, bet nebesurasi,
nors tyrumu jazminai išbučiavo.