Kas lieka iš pernykščių lapų
pačiam vasario vidury,
kai saulė vis aukščiau pakyla
ir slepiasi
už horizonto sutemų?

Nusikalbu,
galbūt sapnuoju ---
ultramarinas sirpsta upės gelmėje.
Prisiglaudžiu
prie laukutinių durų...

Ne tu palaukėje,
o sopulys.