Mūsų žodžiai plakas be skambesio,
Rūkas krinta ir svyra šermukšniai į tylą,
daug garsesnę už gausmą sirenų.
 
Apsilenkiame mes
kaip retkarčiais tirpstantis sniegas,
kaip auštantis tirpalas meilės,
kada tu supranti: šviesu
nuo perdažytų sienų,
kada nemoku aš: užpildyt
nejaukumo pauzių...
 
Tada sukeisti vietomis
širdies dūžius – su dūžiais valandų
išmoksta mūsų laikas.