Jau kaupias širdyje kieti ledai,
Tačiau kažkas – lyg ledlaužiu pralaužia.
Ir vėl girdi tarytumei kadais –
Varpai variniai gaudžia, gaudžia, gaudžia!
 
Viršūnės medžių virpa vėl delnuos,
Debesimis, tačiau ne snaigėm pusto...
Ir lyg nebūtų rytdienos anos,
Kada žiema šaltesnė tiktai rūstaus.
 
Na, tebūnie – tik truputį pasnigs,
Bet tai – ir viskas, kas nutiks blogiausio...
...........................................................................
 
Svarbu, tas kietas šarvas širdyje išnyks,
Kol aš po kietesniu neprisiglausiu.