Kuomet sniegas nuo pušų vandeniu virs,
Po atviru langu tau vieversiu prabilsiu.
Dar miegosi ryte, o už lango pakvips
Tulpių laukas, jau laukiantis tavo žvilgsnio...

Kuomet sniegas ištirps, vėl išsiilgęs sugrįšiu,
Kaip žemė ilgisi melsvo dangaus...
Po tavo langu pamiltais jazminais pražysiu
Ir žydėsiu žydėsiu, kol šios dienos vėl liausis!

Tik tavo širdy tegul šie ženklai neištirps
Net tuomet, kai liepsnosi skaudžiais atminimais.
Tik tarp miško garsų tylą išgirsk
Ir pajusi, brangioji, Mano buvimą.