Vakarėjant griežlė šaukė lietų.
Pavargusi diena mazgojos kojas.
Prie kokio medžio, kur man prisišlieti?
Mėnulis irdamasis eldijoj kvatojos.
 
Broliais juodvarniais liūdesys sukės.
Prispausta žemės pėda vis alsavo.
Į žolę smigo sutemų stiklinės šukės.
Ir rasos kelio nugaron šnopavo.
 
Lediniais pirštais šiurpuliukai badė.
Vėjas ramus užkando tylai žadą.
Kai sužeista širdis užuojautos nerado,
Ji akimis vis piešė Eldoradą.
 
Kai vakarą naktis praryti žiojos
Ir ilgesys medžių viršūnėse dejavo,
Lig paryčių paklydęs juodvarnis balsu raudojo.
Jis nebe tavo, jis jau nebe tavo.
 
Naktis bežadė juodą vakarą suuodė.
Širdy karčiais pelynais lijo.
Kaip drebulėlę brolių baramą vis guodė
Žilvičių šakų rankos apsiviję.
 
Nubudo juodvarniai ir pasirąžė.
Nuo smilgų sklido muzika graudi.
Jeigu išeisi – išeik nesigręžęs,
Nepaliki tik brydės širdy.