Perskaityk naktį, nupieštą man ant skruosto,
Vieninteliu garsu, bet dar ne paskutiniu,
Perskaityk raštą, sudarkiusį  iš tolo,
Vieninteliu žvilgsniu, jei niekad nesugrįšiu.

Nenuplauk raidžių su savo švelniom rankom,
Neapsikabint prisiminimų, lyg reiktų eit į karą,
Nenuplauk žymių ir kodo – ilgai vargom,
Neapsikabink balzgano rūko – juk buvo šiurkščiai gera.

Padainuok verksmą, natas skaityk nuo skruosto,
Melodija tokia klampi, bet tu išbrisi pustoniais,
Padainuok tyliai, kolei naktis nesprogo,
Žodžiai tokie gyvi, kaip tie, atėję liudyti.

Nevirpėk, nes ta baimė neleidžia šifruot,
Prasmės, kai mūsų nieks nesieja, tik ženklai,
Nevirpėk, nes be rakto negrįšim namo,
Tuomet, kai teka vien tik vėjas, taip giliai.