Rašai apie būtį ir kintantį laiką,
Bet žodžiai neranda sau tinkamos vietos –
Per tylūs, per gailūs, kažkur jau girdėti.
Geriau nekalbėt, tik išbūti, kol laiko
Laukai apkabinę, mylimi neišdavę.
Juk niekas neatima kąsnio nei gulto,
Tik žmones po vieną, tik kojas ir taką,
Kad pats lig savęs nenueitum per greitai.
 
Tikėjimo akmenys renkas užantin –
Gal namui, gal priešui, gal svies kas į dangų,
Kad krisdamas žemėn miglas išbaidytum.
Kad rudenį gulęs, dirvone užartas,
Ir tamsą, ir šviesą į kumštį suspaudęs,
Bent kartą lig soties ramiai atsilsėtum.