Kai Lietuvą valdė Tiudorai,
visi lietuviai buvo žmonės kaip žmonės:
dirbo žemę, valgė ropes ir gyveno padoriai.
Šoko kadrilį, klumpakojį ir polką su ragučiais,
vaikščiojo oriai susikibę už rankų
ne tik vasario 14-ą ir 16-ą, ne tik vaikučiai pabiručiai,
bet ir priešą plikomis rankomis smaugę suaugę.
Sumušę totorių prie Mėlynų Vandenų,
o barzdotą teutoną prie Žalios Girios,
bet neatsiklausę Habsburgo
ir negavę Rotšildo leidimo,
per anksti įtikėjo pagavę mėlynąją likimo paukštę,
suprask, nepriklausomą laimę atradę,
tad pamiršo šlubą ubagą Algirdą Aleksėjų,
pasijuokė iš kuproto senio Vytauto Aleksandro
ir išsirinko naują tautos vadę –
geltonplaukę amazonę – Šnipiškių Onę mandrą.
Bet?.. Argi visi Tiudorai tokie kvailiai ir užplaukę?...
Būtų mėnesį pakentėję, dar palaukę –
ir būtų sulaukę, kol naujieji anglosaksai
vėl dovanas drabstys atplaukę...
Šį kartą iš naujų ąžuolinių drakarų...
Bet man svarbiau, kad Žemėje netrūktų meilės ir sekso,
ir niekada nebūtų karų.