Galėčiau prisiekti kuo tik norite, kad oras čia buvo nė prie ko. Visai nė prie ko. Nieko bendra, net menkiausių sąsajų su tuo, kas nutiko, neturėjo. Nors, žinoma, jis buvo prastas, nepaneigsi, bet manyti, kad įvykiai rutuliojosi veikiami prasto oro, būtų klaida. Kažkodėl dažnai žmonės ieško pateisinimų ir paaiškinimų atmosferiniuose reiškiniuose. Ir šiuokart greičiausiai kažkas leptelėjo tą nesąmonę, o visi ir pasigavo: o taip taip, tada tikrai buvo šalta, darganota, toks oras ne vienam įvaro depresiją.
Galėčiau dar ilgai šaukti ir įrodinėti, kad oras, koks jis bebūtų, nedaro man įtakos, bet tai bus tik šauksmas negyvenamoje saloje, kur tavęs niekas negirdi.
Todėl nematydamas prasmės ginčytis pradėsiu pasakoti nuo oro, bandysiu tiksliai prisiminti, koks jis buvo. Aišku, vėjuotas, netgi, sakyčiau, maža pasakyti vėjuotas, vėjas košė mane kiaurai, toks šaltas, piktas, pasirengęs mane nužudyti. Toks buvo tas vėjas. Ar oras? Oras vėjuotas. Nesvarbu, kad ir kokie buvo to oro-vėjo ketinimai, aš likau gyvas, kaip matote, nors, pasikartosiu, oras man niekada nedarė jokios įtakos, ir visai ne dėl oro aš tą dieną pakeičiau savo planus. Tikrai ne dėl jo. Ir jokia depresija manęs nekamavo. O kad sumaniau šiek tiek išgerti, tai irgi nebuvo susiję su oru, nors ir jaučiau šiokį tokį šaltį, bet tikrai dėl jo nebūčiau tiek prisišvampęs. Būčiau įmetęs taurelę kitą ant šilumos ir ėjęs toliau į tarnybą. Šiuo gi atveju tiesiog nutariau pasielgti netipiškai, ne taip kaip visi laukia, kad elgsiuosi. Nusprendžiau padaryti pravaikštą, pasidaryti sau išeiginę. Velniop viską, aš laisvas žmogus, neturiu jokių įsipareigojimų. Aš galiu gerti. Žinoma, galiu ir negerti, čia kaip kada, bet tądien pasirinkau gerti, kadangi net nežinau, kodėl man taip susidėjo galvoj ir aš nesukau sau smegenų,  kas bus toliau. Išsijungiau. Ta prasme mobilųjį telefoną. Kad niekas netrukdytų, manęs nėra, aš aute. Atsarginis. Ant suoliuko. Žinojau, kad bus posėdis, kad man ruošiama interpeliacija, na ir ką? Ar būtinai turiu būti klusnus teliukas? Gėriau. Žinoma. Nenorėjau iš tikro jau po trečios, bet sakiau sau: Karoli, būk vyras, dar vieną. Taip drąsinau save, kol galiausiai jau nebereikėjo nei drąsinti, tapau drąsus, keikiausi ir rėkiau: dar vieną.
Man, aišku, nešė. Smigdavau, paskui, kai atsigaudavau, vėl nešė. Galų gale mane išvežė. Nežinau kas. Kažkur paguldė, nurengė. Kai prabudau ryte, buvau kažkokiam negyvenamam name ant čiužinio, užverstas popieriais ir skudurais. Netoliese gulėjo kažkokia neatpažįstamos lyties būtybė. Paklausiau jos:
– Kur mano rūbai?
– Taigi tu apsirengęs, - nustebo būtybė.
– Bet čia ne mano, – atsakiau.
– Koks skirtumas, aš irgi ne savo apsirengęs. Net nežinau kieno. Aš nesuku sau dėl to galvos. Kodėl tau rūpi, kas anksčiau nešiojo tuos skudurus? Raminkis ir eik į darbą arba po velnių.
– O kur aš?
– Kas aš tau, Kopernikas? – ėmė šaukti būtybė. – Iš kur galiu žinoti? Kai išeisiu į lauką, tada gal susiorientuosiu. O tu ką, negali pats susižinoti, tu iš kito miesto? Nepažįstu tavęs, eik po velnių.
– Aš meras. Šio miesto galva. Turėtum mane pažinoti.
– Tai pastatyk alaus, jei esi meras. Nors ne, tempk čia degtinę.
– Mielai, jei tik turėčiau telefoną. Kaži kas man jį nudžiovė?
– Gerai, nenoriu klausyt nesąmonių. Dink iš čia.
Taigi taip. Nebeatrodžiau respektabiliai kaip vakar. Iš tikro, iš pradžių sunku buvo susigaudyti, kur esu, nors tariausi miestą žinąs gerai. Kad mano valdomame mieste būtų tokie šiukšlynai, netikėjau. Iš pradžių net suabejojau, ar nebus mane išvežę kitur, bet priėjęs sankryžą iškart atpažinau vieną judriausių miesto arterijų. Kaipgi taip – visai šalia jos toks sąvartynas ir benamių prieglobstis? Kodėl aš to nemačiau?
Artimiausiame spaudos kioske sužinojau, kad jau nebesu meras. Antraštės tiesiog klykė: „Interpeliacija pavyko!” Na ir apsikakokit, pamaniau, tik įdomu, ar etiška taip už akių linčiuoti žmogų, bet tuoj susigėdau, nes pats ne kartą raginau kolegas taip elgtis. Šiuokart jie ir paklausė. Na ir gerai, dabar esu laisvas ir neatsakingas už tą šiukšlyną, kuriame šią naktį atsidūriau. Galėsiu juo pabadyti akis naujam vadovui. „O kodėl, sakysiu, jūsų mieste yra tokios landynės? Jūs ką, nieko apie jas nežinot? Gal jums nerūpi miestas, kuriam vadovaujate?“ Ar kažkaip panašiai. Įdomu, kas užims mano kėdę? Prieš tai, žinoma, vyks didžiulis turgus: kas, kam ir už kiek. Gaila, kad jame nedalyvausiu, galėčiau ir sau dar kažką atsiplėšti. O gal tiesiog dabar ir nuėjus ten?
Taip ir padariau. Ketinau padaryti. Bet po kelių žingsnių, žengtų ta kryptimi, apsigalvojau. Kurių velnių? Ko man ten reikia? Jų suknistų postų, pinigų, garbės? Bet juk nei vieno iš tiesų ten ir nėra. Na gal nebent laikino stabilumo, kai aplink visi neturi ką valgyti, tu bent jau gerai virškini. Tai ir viskas. Labdaros valgykla, kuri anksčiau ar vėliau vis tiek baigiasi. O apie garbę išvis dera pamiršti. Kas tave gerbs net ir po šimto metų, jei tu nors ir tris metus viso labo pasėdėjai mero kėdėje? Amžina nenuplaunama gėda tavo pavardei. Visuotinė panieka ir pasmerkimas.
Todėl ir apsisukau ant kulno, nuėjau prie upės. Upė buvo apšnerkšta, apžėlusi, primėtyta plastikinių butelių. Seniai ketinau įvesti bent jau savo mieste tvarką, kad plastikiniai buteliai, kaip Vokietijoje, būtų supirkinėjami labai brangiai. Ten paupėse ar pakelėse nieko panašaus nepamatysi, visus surankioja, o ir nemėto niekas, nes žino, kad nemažai eurų už juos gaus. Kažkodėl pamiršau tai įdiegti. Et.
Žvejai gaudo žuvį, spjaudo į vandenį. Kaip tai simptomiška. Kurgi nespjaudysi, kai upė tokia siaubūnė, prižėlusi, prišiukšlinta, atgrasi. O juk galėjau nesvaičioti, o imtis upės ir pakrančių sutvarkymo, poilsio zonų, bėgimo takelių įrengimu. Kur buvo mano galva? Nusispjoviau ir aš, o tada artimiausias žvejys paklausė:
– Nubėgsi?
– Kur? – nesupratau.
– Atnešti nubėgsi?
– A, gerai.
– Tik palik ką nors užstatui, o tai dingsi su pinigais.
– Aš nedingsiu, garbės žodis. Aš neturiu ką užstatyti.
– Neaiškink man, – piktai drėbtelėjo žvejys, – mačiau visokių. Maukis batus, eisi su šitom tapkėm.
– Betgi man bus šalta, – bandžiau prieštarauti.
– Nestipsi. O kai atneši, gausi sušilti. Na, mikliai, viena koja čia, kita ten.
Kas beliko. Nutipenau su tapkėm. Prie parduotuvės mane sustabdė trise. Pasijuokė iš mano tapkių, o po to liepė parodyti, ką turiu kišenėse. Pabijojau gauti į snukį, kaip jie man žadėjo, todėl atidaviau viską, ką turėjau. Jie nemetė manęs, o pasiėmė su savim. Mes nuėjome į kažkokį butą senamiestyje, kuris iš tikrųjų darė gėdą šiam puikiam ir mano taip puoselėtam miesto rajonui. Ten mes daug gėrėme, jie visą laiką juokėsi iš manęs, paskui turėjau pergulėti su kažkokia jų pakišta po manim šliure. Gerai, kad susilaikiau ir neprivėmiau jai į snukį, o tik ant pagalvės. Nepaisant to,  mes baigėme ir ji paklausė, ar man patiko. Ką galėjau atsakyti. Savaime aišku, taip.
Kai jie visi smigo, susiradau geriausius batus ir tepiau slides. Bėgau prie upės, kad pasiteisinčiau gerajam žvejui dėl dingusių pinigų, bet jo jau nebuvo. Nieko nebuvo. Buvo naktis.  Nusiminęs vaikštinėjau po tiltu ir mąsčiau, ar negrįžus į tą gėdą Senamiesčiui darantį butą, juk ten liko gulėti ta šliurė, kurią apgavau, sakydamas, kad labai patiko. Ir apskritai, jaučiausi dėl viso to melo ir priverstinio gulėjimo su ja bjauriai, lyg būčiau suteikęs kažkokių nepelnytų vilčių ar ketinimų. Norėjau ištaisyti padėtį ir pasakyti, kad ji bjauri, nevalyva ir jaučiu didelę gėdą pergulėjęs su ja, bet pagalvojau, kad tokie žodžiai gali ją užgauti, todėl tik pasižymėjau mintyse tą butą, kad jei kada nors vėl būsiu valdžioje, galėčiau jį išrauti iš sveiko Senamiesčio organizmo kaip pūlinį, kaip nevertą tokios vietos bjaurastį su visais ten esančiais girtuokliais ir kekšėmis.
Vaikštinėjau po tiltu ir staiga prisiminiau, kad dar nenuėmiau nuo jo sovietinių simbolių: visokių herbų, pjautuvų ir kolūkiečių. Kokia gėda! Taip man sakė į akis ne viena visuomeninė organizacija ir atskiri asmenys. Aš gi tuo tarpu nieko gėdingo juose neįžvelgiau, priešingai: ta kolūkietė su javų pėdu man atrodė labai simpatiška, net lenkė šimtu procentų mano paties žmoną, kurią kažkodėl vedžiau, kai dar buvau studentas ir per vieną vakarėlį prisigėręs nepajutau, kaip atsidūriau vienoje lovoje, po to ji sakė, kad pastojo, josios draugės man praeiti neduodavo, vis spaudė vesti, aš ir pats tada galvojau, kad būtų nekomjaunuoliška palikti merginą bėdoje, o netrukus, kai jau vedžiau, pasikeitė santvarka ir pasidarė išvis gėdinga minėti komjaunimą, aš jį ir pamiršau kuo skubiau, bet žmona liko.
Užlipau ant tilto ir įsižiūrėjau į savo kolūkietę. Kaip gražiai ji laikė kviečių pėdą rankose, koks sutaurintas jos žvilgsnis į šviesų rytojų, kaip teigiamai ji vėl mane nuteikė šią bjaurią naktį, kad ryžausi nušokti nuo tilto ir užbaigti nevykusią savo epopėją, kad kitame gyvenime viską pradėčiau iš naujo. Vanduo buvo šaltas, tad atsispyręs nuo dugno kuo skubiau nusiyriau ligi kranto, nes, laimė, buvau geras plaukikas.
Ir kas man šovė į galvą, pamaniau purtydamasis nuo savęs vandenį. Rytoj pat, jei dar pavyks kokiu nors būdu užginčyti tarybos sprendimą ir grįžti į pareigas, nuversiu tuos balvonus su pjautuvais, ir visą tiltą po velnių nuversiu, ir uždrausiu prie upės žvejoti.
Taip keikdamasis parėjau pėsčias namo ir pareikalavau iš savo šantažistės žmonos vakarienės. Bet iš tikro jau buvo pusryčių metas.