Tavo rankose tirpsta atstumai,
jie lyg ledas per šiandienos lietų.
Ši tėkmė dar vis adresus turi
ir laiškams, ir šešėliams ant sniego.

Budi venose laikas, jo kraujas
teka pirštais, nes įtampa lieka.
Ištuštėjus alėja, ir šauksmas —
dreba stiklas tik vienas prieš vėją.

Tavo rankose tirpsta atstumai,
išbarstei, ko panešt negalėjai.
Pėdos sugeria viską, kas buvo —
pranašų guriniai dulkes sėja...