Nuglostau vyzdžiais žvaigždę ir paleidžiu
Nukrist į sodo kvepiantį nektarą,
Kur obelų žiedai tarp pirštų žaidžia,
Ir švintant visos durys atsidaro...
Tik žiovulys plačiai pražiodo lūpas,
Pro plyšį jų nutapome paveikslus,—
Kol vėjo dukros ant langinių supas,
Neatsimerk, dar ne aušra, ne laikas
Pabelst dangun karštais kampučiais lūpų,
Paskui inkliuzu šalt vienam į kitą.
Kada tyla, trapi tyla nutrūksta,
Ir taip saldu, bet negali nuryti...
Nenusigręžk — apyaušriu paloškim,
Kol išalsuosim ugnimi į veidą.
Jau mirksi rytmetinis skliauto vokas,
Gali neklaust manęs, ar aš tau leidžiu...