Pakalnučių atodūsiais budo diena.
Pakraigėj lizdus lipdė blezdingėlės.
Kaip šviežias dūmas vyniojosi daina
Iš nupjauto šieno pradalgėlės.
 
Volungėlių giesmės širdin gulė.
Nepustyto dalgio ašmenys atšipo.
Tik prisirpęs ilgesys, kaip saldžios dūlios,
Neišvarytam šieno pradalgy paliko.
 
Kvepėjo šunramunėm kelio dulkės.
Ritino saulė savo kamuolį raudoną.
Šviežios, tik nupjautos žolės užgultas,
Švytėjo žemuogėlės rausvas šonas.
 
Pilka griežlė pradalgėlius skaičiavo.
Kamanės apie žiedus meilės šokį šoko.
Ten šienpjovių daina palaukėm nuvingiavo.
Už tuos praradimus kažkuo brangiu sumokam.