Dievo kūriniai
Mes buvom atskiri, lyg lauko rieduliai,
Lemties nesuguldyti į tą patį pamatą,
Be juoko raukšlių jautėm aptakiai
Ir neįkūnijom nei meno, anei amato,
Nes Dievo kaltas buvo neaštrus
Ir mus atradęs jis ilgokai mąstė,
Kas nieko gero, vientiso nebus.
Taip mes ir likom prieglauda gyvatės.
Nors kerpių rūbas gelumbe žalia
It uniforma mus aprengti bandė,
Dorai nė nejautėm, jog esame šalia —
Sučiaupę lūpas ir dantis sukandę
Lyg rieduliai, be jausmo, be geismų,
Nes akmeninės širdys nesuvirpa.
O kai atsigręžei, išvydai kaip nykstu.
Kaukšėjo kaltas... Kraujas... Ne iš meistro pirštų...
Paskui rasojai, nes tava eilė.
Kaukšėjo kaltas, kibirkštys net žiro...
Štai taip skausmingai mokėmės mylėt.
Ne rieduliai, bet moteris ir vyras.