Rašau eiles ant debesio pūkinio,
ant gervės plunksnos miško pakrašty.
baltų ramunių puokštę susiskynusi
aš meilę didelę laikau širdy.

Rašau eiles ant ežero baltų lelijų,
ant vėjo genamos melsvos bangos,
voratinklių supintų gijų
ir tyro džiaugsmo spindesio laukuos.

Rašau. Rašau ant nerimo aruodų,
rašau ant liūdesio akordų nebaigtų,
rašau ant duonos kasdieninės riekės
ir smėlio kopų supiltų.

Ant margo drugio sparno
ir ant vaivorykštės margų kasų
po vieną gražų žodį parašysiu
ir padėkosiu Dievui, kad esu.

Ir už didžiulę dovaną man duotą,
kad visa tai galiu aš pamatyt,
ranka paglostyt, išgirsti ar užuosti
ir savo eilėse lyg margoj genio plunksnoj
viską apdainuot ir surašyt.

Rašau eiles ant rožių žiedlapių,
ant tavo mėlynų akių.
Rašyt eiles kažkas man liepia
ant balto Angelo baltų sparnų.