(1)
 
Padalinu gyvenimą perpus –
Kas liko – negrąžintos skolos...
Dabar rašau aš esamu laiku,
Bet sensta, nyksta mano poros.
 
Nesensta laikrodžiai tiktai,
Ir dar išlieka jaunos akys,
Jeigu be akinių matai,
Ko laikrodžiai dar nepasakė...
 
                  (2)
 
Jis padavė ranką, nuėjo
Kartu su manim – dar vaiku,
Kai rytmetį sodai žydėjo...
Jau vakaras – ak, kaip klaiku,
 
Nors sodai vis žydi ir žydi...
Bet prietemoj lyg nebe tie...
Vaikai juk į kelią palydi,
Tad ko gi drebi tu, širdie?
 
                  (3)
 
Poetai rašo apie mirtį,
Apie gyvenimą – mažiau.
Man kartais noris pasigirti,
Kad daug gyvenimo mačiau.
 
Ir jis mane daugkart regėjo –
Ne visada gera puse,
Bet ėjo vis šalia, lydėjo...
Deja, nebus jo kapuose.
 
O gaila... Nes uždegčiau žvakę,
Prisėstume po vainiku,
Įpilčiau brendžio arba sakės,
Ir... Ave, Vita! su draugu...