Štai debesys rūkais po žemę braido,
klaidu ir ilgu jiems dangaus,
ak, kokią Sutvėrėjo žavią valdą
regi ir jau žinai, kad debesys iš žemės augs.

Paglostys pėdom jie gruoblėtą grumstą švelniai,
ir gyvastis jame trapi nubus,
kažkas sukrykš ir nusijuoks taip meiliai,
ir aidas tas palaukėj atsidus.

Žinai, Jo žingsniai dausomis nuplaukę
vilnija miglomis, miškais, laukais,
įsivelia drėgme į tavo plaukus,
o tu širdim nejučiomis už Jo laikais.

Jauti, kaip šilas, laukas klaupias,
žegnojas girios, upės sietuva,
kaip tos minutės, mirksniai srūva jaukiai,
kaip apkabina tavo būtį visata.