Krenta žemėn snaigės kaip sidabro gėlės, 
Tokią naktį gimė Jėzus – kūdikėlis, 
Tik ten vietoj eglių buvo palmės žalios.
Danguje žvaigždelė rodė žyniams kelią.

Džiaugsmą jis pasauliui dovanot norėjo. 
Veltui viskas buvo! Metų tiek praėjo –
Žmonės dar labiau ant žemės sužvėrėjo!
Kaip nužudė sūnų Motina žiūrėjo.

Ir lig šiandien žiūri! Dieve, mielas mano,
Kokioje šaly, kokiam krašte gyvenam!
Metų jau du tūkstančiai seniai prabėgo,
O žmogeliui mūsų – skurdas, skausmas, bėdos...