Padėk čia leteną. Gretimoje šaly
Plėšikų ordos lig dantų ginkluotos.
Tenai vadai auksinėje pily
Nuo ginklų galios nebeteko proto.

Milijoniniai miestai — taikiniai
Ir gatvėj tįso kruvini lavonai,
O draugas brolis žiūri išdidžiai,
Kaip žmonės vargsta be namų, be duonos,

Kaip verkia motinos, kai laidoja vaikus,
Ir tam iškrypėliui, atrodo, tai nė motais.
Kiekvienas karas liečia mus visus,
Jei nepragėrėm sąžinės ir proto.

Mane ne baimės purto drebulys —
Apraudu tūkstančių visai beprasmę mirtį.
Kariai bevardžiai nuo tulžies žali,
Valia neūžaugos lavonu šleikščiai smirdi.

O jis čia pat, jis tiesia čiuptuvus,
Jis gviešias jūros, iškasenų, žemės.
Nors toks sotus net plyšdamas nebus,
Nes jis pavydi, kai kažkas gyvena,

Kai myli, džiaugiasi, patenkinti, linksmi,
Vaikai užmiega, tėvo apkamšyti.
Matau, šunie, mane tu supranti,
Nes mūsų norai, laimei, neiškrypę.

Mes pragyvenam su savu geru.
Plutelė, kaulas... Kiek tam pilvui reikia?
O tas neūžauga tegul nuo norų trūks,
Nes milijonai garsiai jį prakeikė.