Gulbės tapo sparnais
Išrasotais sparnais
Gulbės skliautą nutapo taip tiksliai,
Tiktai tau taip atrodo,
Kad ilstančios jėgos jų senka.
Vakarais tarsi aklas skalikas
Tamsa kūno kertėse tiksi,
Nejudėk!
Iš delnų kregždės geria
Ir trupinius renka.
Sapno gulbės plasnodamos krykščia
Ir sminga į žemę,
Sparno plunksnose ardosi pūgos
Ir stūgauja rūsčiai.
Jau užpustė akis,
Užsispaudėme kumščiuos. Sutemo...
Žemė traukia žemyn,
Viens į kitą be vargo uždūstam.
O šauktukais į tylą išbėga
Vaitojančios upės,
Dar gyvybe pulsuoja
Iš ilgesio svaigstantys pirštai,
Tavo akys — lyg melsvas drugys,
Ant manųjų nutūpęs...
Vėl laimingi lyg paukščiai nuogi
Paryčiais kartais mirštam.
Taip į tylą grakščiai plaukia gulbės,
Lyg plunksnomis žaistų...
Ir rytiniais jutimais
Pulsuojantį jausmą pagirdo.
O akių nėriniai
Apvynioja žaizdas sielos raistuos...
Dar nebelsiu dangun,
Dar vis noriu uždelsti numirti.