Plonytę tiesią liniją brėžiu,
ranka nesudreba, laikydama teptuką.
Dažų gražiausiųjų paletę aš nešu,
man reik nuspalvinti gyvenimo paveikslą.
Šviesiom, gaiviom, ryškiom spalvom,
brūkšnelis vienas kitas juodo dažo.
Su potėpiais margais lyg strazdo uodegoj,
lyg uogų putino ar rasos lašo.
Ir saulės spindulių skaisčių,
ir šilto vasaros lietaus,
ir rūko, tvyrančio virš pievos,
ir skaisčiai mėlyno dangaus.
Surinksiu margus rudenio lapus,
baravykus išmėtytus po samanas,
upelis mažas mažas tenai bus
ir visas mano nuostabus gyvenimas.
Nuspalvinsiu pavasarinę žalumą,
vaikų klegėjimą tarp pienių žydinčių ar jų pūkuos.
Ramunių pievos neaprėpiamą žydėjimą tėviškės laukuos.
Nuspalvinsiu ir liūdesį, ir skausmą,
ir ašaras sūrias sūrias,
kurios upeliais nutekėjo į užmaršties marias.
Paveikslas didelis.
Dar daug spalvų įdėti reikia —
gerumo, gėrio, grožio ir vilties.
Kada pavasarį baltai pražyla ievos,
kada į seną lizdą sutupia gandrai,
kada vaikai vis bėga, bėga, auga, kyla,
palikdami tik pėdsakus sniege.
Kada tyla užgožia kitą tylą,
apgobdama pečius ramybės ir taikos skraiste.