Ir pasirodė kartą Karaliaus sode
Vienaragis – svečias retas ir unikalus.
Jis iš rankų rupšnojo duoną su sviestu,
o gerdamas kvailai prunkštė,
lyg vanduo būtų alus arba vynas.
Nekviestas išgėrė visą Karaliaus degtinę,
bet liko sveikas ir gyvas,
todėl užrietęs pūkuotą šikinę
nusvirduliavo vingiuotu tėvynės
keliu į Merkinę,
ten nusišlapino kaip kine
į karališką Vladislovo Vazos bide
ir užmigo saldžiu miegeliu
šalia lovos po kvailelių piramide.
Jau viduržiemis,
o aš jo vis dar neprikeliu...