Kelionė be atsiminimų
Anas laikas nebuvo man sąjungininkas. Tačiau neginčiju, kad jausena darosi išraiškesnė, kuomet nereikia galynėtis su žemės trauka. Nemenka šūsnis ir kitokių dalykų, turėtų gyvenat Žemėje, pasireiškia kitaip, kilstelėjus juos į Ateities laiką. Neturiu tikslo atidžiau aprašinėti jų būsenas, bet yra tokių, kurių negalima atsikratyti, mėginant aprašytį patį save. Man darėsi nesmagu, kad išėjęs į kitą laiko ir erdvės struktūrą, nemoku atsiminti savo kelionės. Jos kaip ir nebuvę. Ne taip paprasta patikėti, kad kelionę maskuoja iliuzijos. Ir baigus ją, dar ilgą laiką pasimanydavo, kad gal ir Lizdeikos lazda, Mano dzievulis, išnyks kaip rūkas, kaip sapnas, ir pats sau būsiu priverstas kalbėti, kad nieko neįvyko ir tik mano galvoje kažkas ne taip: gesina daiktų realybę kaip tokią, kaip materiją ir jų vietoje prikaišioja iliuzijų, haliucinacijų, šešėlių, atspindžių, imituojančių daiktų pasaulį. Tai kelionė, kurioje atsirandi net neišėjęs iš namų: ką regi – regėjai ir vakar, ir seniau, tačiau imi daiktą, lietiesi prie jo ir dažniau nepaimi, neprisilieti.
Sakau „dažniau“, nes kai kuri materiali būtis, kai kurie daiktai palikti būti kelionėje be pokyčių. Dar kai kurie iš jų atiduoti naudoti, atrodytų, iki jų susidėvėjimo. Pati kelionė labai rami – žmogaus fiziologija it užbalzamuota: be poreikių – nereikia praustis, valgyti, eiti į tualetą. Esant tokioje būsenoje nereikia stebėtis, kad Kristus viena žuvimi ir vienu kepalu duonos pamaitino žmonių minią. Todėl vėliau darėsi įdomu sužinoti, kodėl kai kurie žmogaus poreikiai kelionėje išliko tapatūs, palikti kaip buvę. Ar ne todėl jie kaip galimybė per juos sužinoti, kaip atrodęs neatsimintame (užmirštame) laike. Kaip gyvenai, elgeisi. Kaip reiškeisi kaip protu krutanti, blogiau geriau mąstanti būtybė. Kad ir va: pasirodo, jog vis tik prisėdau prie popieriaus, ėmiau į rankas varno Goliaus dovanotą plunksną, kad trumpiau ilgiau bendravau su rašalu, kuris dabar bene geriausiai rodo, kaip būta neatsimintame laike. Tenka pripažinti, kad jo apystatoje protas nekaip orientavosi. Būta taip, kad iš Dievo reikalauju to, ką jau turiu. Argi reikėję prašyti, kad atsirasčiau kažkur kitur, kai jau esu Jo aukščiau kilstelėtas? Dėl to nepriekaištauju sau, nes suvokiu, kad protas protą įveikė. Kelionė buvo užmaskuota, užslėpta sumaniau negu gebėjau suvokti. Ji be starto aikštelių, be galingų motorų gaudesio, be to, kas žinoma, skraidinant po kosminę erdvę žmogų, aparatą ar bet ką. Ir šit iš rašto sužinau, kad:
Ir šit, girdžiu, kažkas sudundo:
ar ne Perkūnas, ne Ukraina?
Atsidengia akių vokai
ir – ką regiu?
Ir ką gi? Ogi tai, kad į eilėraščio tekstą yra įspraustas kalendoriaus lapelio nuorašas. Matyt, nedvejota, kad tai esminis turinys, kertinis pamatas, saugojantis jo vertę. Bereikėję jį tik tiksliai nurašyti. Nedvejoju, kad man pasisekė:
Sausis 2017
Saulė teka 09: 42, leidžiasi 17: 02, d. ilgumas 07. 20
Jaunatis (pilnėja), 4 mėnulio diena
1
SEKMADIENIS
Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina
Naujieji metai
Lietuvos vėliavos diena
Ožiaragis (12. 22-01. 20) - Gaidys - 1 / 52
Neturiu abejonių, kad taip „sugriaudė“ ne Perkūnas ar Ukraina, o pamatytas kalendoriaus lapelis. Neatsimenu, kaip tai pasireiškė savijautoje – žiojausi? akis tryniau, kaip akinių stiklus, kad šviesesnės? Tačiau eilėraščio pavadinimas rodo, kad jį laikiau saujoje („2017. Kalendorius saujoje“). Tai turbūt įdomu, bet ne taip svarbu. Man tai momentas, Ukraina ir Perkūnu pabudinęs išeiti iš „po užmerktų akių vokų“, suklusti savyje. Suprantu, kad nesispyriojau patikėti ar nepatikėti kalendoriaus data. Tai todėl, kad po jubiliejinių 75, sunkiomis pagiriomis pradėjęs 76-uosius, žinojau, kad savo gyvenimo dozę prarijau ir neturiu teisės atkišęs delną vaikščioti ir prašinėti malonių leisti pagyventi už kitą. Tačiau išsipagiriojimas nebuvo įprastas; jis persimetė į dvasią. Nesiskųsdamas reiškiau nuomonę.
Na ką gi? Kaip yra — yra,
tačiau gyvenimui už kitą
aš neskirtas,
Ir kai taip diena iš dienos, nuo sausio pabaigos iki spalio pradžios, tokia kelionė galėjusi susiformuoti netgi iš nieko.