Ką mąstot tyloje, snieguotos miško eglės,
Ar skundžiatės našta, kuri šakas jums lenkia?
Matau — sunku, bet išdidžiai viršūnę keliat
Į ten, kur snaigių spiečiai sūkuriuoja, krenta.
 
Sniegu, sakais pritvinkęs oras kvepia —
Šventos rimties dosniausias okeanas.
Džiaugiesi minute, kurioj svajoti gera,
Kurioj širdis gyvent troškimo semias.
 
Jei taip galėtum jo kitiems nunešti,
Pagirdyti pavargusius, naktin įpuolusius,
Galbūt save savy tada galėtų rasti,
Ir nebebūtų visos dienos prieky juodos.
 
Norėtųs dar daugiau...
Kad bangos ramumos per Žemę nusiristų,
Nuplautų joj kiekvieną kraujo lašą,
Kad iš žvėries žmogus žmogum gyvent atvirstų,
Pamiršęs pyktį, taip beprasmį karą.
 
................................................................
Ką mąstot tyloje, snieguotos eglės,
Ar ši akimirka užges padvelkus vėjui?
Šaltais lašais kris baltos jūsų skaros,
Ir tiktai aš dar kada nors vėl jų ilgėsiuos.