Ilgesys skausmo šukom šukavo,
Kai naktis vėlų vakarą vystė.
Man mėnulis šnabždėjo: „Ne tavo“.
Ir jausmuos tu ėmei pasiklysti.
 
Ant palangės mėnulį padėjau.
Žvaigždžių marška geltona užklojau.
Užu lango vis švilpavo vėjas.
Sutema tik bežadė vaitojo. 
 
Glosčiau galvą mėnulio geltoną
Ir prakalbint norėjau jį tyliai.
Iš po marškos žvaigždėtos jo šonas
Vis kyšojo ir dilo, vis dilo.
 
Nuo jausmų tu savų nepabėgai.
Žvaigždžių marška nuo lango nuslydo.
Liko pėdos ant gurgždančio sniego.
Ir beauštantis alkanas rytas.