Įsikibę į riedančią saulę, mes kilom į kalną.
Aukso smiltys čežėjo po mudviejų kojom.
Boružėlė raudona ropojo per ištiestus delnus.
Vidurdienio vėjas nuaustus  atodūsių kilimus klojo.
 
Šokom vasaros šokį po medžių pilkaisiais šešėliais.
Kažkur ūbavo  gailiai baltas, laukinis balandis.
Ir nuo karščio virpėjo, tirtėjo danguj vyturėlis.
Vaivoriniai drugiai apie žiedus nusvirusius sklandė.
 
Skleidės ištemptos plazdančios mėlynos vasaros burės.
Iki alpulio svaigo, viliojo medum pievų gėlės.
Ir užmintas netikėtai skaudžiai, skaudžiai dūrė.
Galvą rožinę  piktas dygus laukų dagys pakėlęs.
 
Juodi debesys saulę šešėliais aptemdė nūnai.
Sprangūs žodžiai vien spaudė ir draskė krūtinę.
Kur pradingo spalvoti meilės vasaros burtų kerai
Ir jausmai šilti vasarvidžio upėm ištvinę.
 
Po daug metų nusileis žemyn jaunystės kalnas.
Tiktai saulė ta pati riedės žalia žeme.
Gal netyčia susitikę ištiesim vienas kitam delnus,
Nepalik tik dagių širdyje.