Ruduo palieka pėdsaką ant apgaulingo stiklo –
Į langus beldžias lietūs užmaršties
Lyg ašaros nuliūdusios gamtos, o vėjai reiklūs
Prie mūsų drąsiai be kaltės artės.

Dangus rūstus, bet kartais gailestingai žavus būna –
Tai jis užtems, tai vėl gausiai šviesus.
Sulaikom lūpose skaudžius šešėlius, bet karūną
Uždės naktis it meilę ir atjaus.

Lietaus lašai, kiek šėlsite jūs viesulais galingais –
Skandinat vyzdžiuos nuoskaudų daubas.
Nuo jūsų bildesio ir liūdesio spalvingi vingiai –
Jau vien todėl pasaulis nuostabus!