Vedybos

Atleisk man, klaidžiojau po būtį lyg akla,
Kol tu per rankos ištiestos atstumą.
Gal apsigavusi labiau, nei apgauta
Tuo, ko tikrovėj niekada nebuvo..

Naivi svajotoja, beskęstanti laše,
Ten, kur trys medžiai, lengva paklaidinti...
Kai atsivėriau, kaip jausmus užsklęst?
Kai tu jau užkrėtei kiekvieną mano mintį?

Gal ne sezonas? Pumpuras lukšte,
Sula dar nejuda ir spindulys neglosto.
Man atsisveikinimo bučinio užteks
Ir nebe vedlio iškalbingo mosto.

Neatsigrįžk nueidamas. Jau paskendau laše
Kartu su vizijom, sapnais, svajom, miražais.
Kai siela miršta, kam duris užsklęst —
Sudžiūsta purvas, šviežias kraujas kreša.

Neištekėsiu? Suk tave galai!
Kimbu piktai aštriais nagais į veidą.
Ištiesęs ranką VESIU maldavai,
Deja, kas šventa, vakar nusileido

Žemai, į dulkes. Tad dabar klupi
Ir atgailaudamas kumščiu daužai krūtinę.
--
Prisipažinkime. kad mes abu akli,
Didžiausią jausmą nes laše skandinom.
Nijolena