3
Per trumpas laikas, kad ir vėl
bandyčiau iš pradžių pradėti,
bet kažin
jei pakaktų jo,
ar panorėčiau
į lopšį grįžti atgalios?
Ir kaip žinoti,
ar kaip pradžia
jis nemeluoja?
Gal saujoje, kurios akis nemato,
esu nešiotas išnešiotas aibę metų,
o tai, ką pavadiname lopšiu,
kaip tautoje kad sako – jau kupra,
Žmogaus kupra.
 
Galbūt kai kam atrodys – kaip čia taip?
Ir man ne kaip atrodo.
Tačiau žinau:
jaunamartė, atėjus su skrynia,
iš svetimų namų neprašo duonos,
Netgi dabinasi iš jos.
Jei ne kasdien,
tai į  bažnyčią eidama,
išeidamos į žmones.
 
Ir va,
kaip, regis, niekuomet anksčiau,
girdėdamas sukilusį kalėjimą,
galvoju sau, tingus kaip pašalas
įleist pavasarį į žemę:
ką dar, paėmęs  iš kupros,
nunešiu, prakaitu plukdysiu į save?
Nedaug mąsčiau apie statybas Žmoguje,
Galbūt net jį atskirdamas nuo Aš.
Galbūt Visi, kurie – už vieną,
tik tiek ir reikalingi man,
kol – dėl  manęs?
 
O Dieve, negirdėk.
Aš čia tik sau.