Rugiagėlės mėlyną taką lig žydro dangaus nusiaudė.
Palinko nuo karščio apkvaitusios dirvoj ramunės.
Rugių viršūnėmis bėgantis vėjas ilgesį gaudė,
Kai medžių šešėliai už riedančios saulės užkliuvo.
 
Nupynėm vainiką abu iš ramunių, rugių, rugiagėlių
Kaip laimės karūną  ant savo galvos aš nešiojau.
Šaukė lietų rugiuos pasislėpus pilka volungėlė.
Jos šauksmą tik aidas prikimusiu savo balsu atkartojo.
 
Rugiai nuvilnijo bangom didelėm tarsi laivas geltonas.
Laimingi abu rieškučiomis mudviejų vasarą sėmėm.
Liko už miško saulėlydžio ruožas toks plonas.
Rugiagėlių mėlynas takas į mėlyną vakarą rėmės.