Prasidėjo naktis.
Aš paleidau klajot juodą ilgesį.
Jį aploja šuva,
Kaip ir stirną, kur čeža sode.
Ir šešėliais naujais
Visos kertės puošeiviškai vilkosi,
Tarsi kvietė budėt,
Neužsnūsti ir laukti tavęs.
Ir žiūrėjo delčia
Pro šiek tiek apšalvenusį langą.
Rodos, klausė manęs, 
Ko priblėsęs namų žiburys?
Vienumoj arbata
Ne ramina, nes gurkšniai jos sprangūs.
Kyla mėtų garai...
Mūsų vasara..Ar ją pavyt?
O sode prie obels
Stirnos alkanos obuolius rinko.
Jau dangus ties rytais
Nebe juodas — jo kraštas blausus.
Nemiegot per naktis
Ilgesys, rodos, akstinas menkas.
Aš iš anksto džiaugiuos,
Kai tu grįši, kaip gera mums bus.