Kai nieko nebeliks

Kai nieko nebeliks, su šia žeme kas mane rišo,
Ir jau gyvens seniai seniai kiti,
Norėčiau, kad saulutė leistųsi ramiai už žalio miško,
Visus palikus vakaro šiltam glėby.
 
Norėčiau, kad ir jiems žydėtų visos pievos,
Rytais apkristų rasomis,
Per kaitrą volungė prišauktų šaltą lietų,
Laukai nubėgtų vagomis.
 
Labiau už viską pamatyt, išgirst norėčiau,
Kad ir tada tarp Nemuno krantų
Toli toli lietuviška daina aidėtų,
Dainuojama prie Joninių laužų.
 
Galbūt kur nors vienplaukis mėlynakis
Rašys žodžius baltam baltam smėly,
Ką kiekvienam širdis tylėdama pasako:
— Tėvyne Lietuva, kokia graži esi!
skroblas