ten dunkso sušalusi gailesčio sauja
kur skalpeliai randa kraujuojančią širdį
jų mintys nejaučia ir neatgailauja
vos sugeba alkį su troškuliu vilkti

akiduobėms merdint nuo užteršto kraujo
kai kūnai pripildyti pūvančių syvų
kai keliasi eiti ir klaupias maldauti
jie neskiria šalta ant žemė ar šilta

kai ieško kančios kad nuskausmintų tiesą
iš išgąsčio dreba jų švinkstančios akys
net sraigė numirtų jei kiautą atimtum
o jie nemaria bjaurastim apsitraukė

ar tai tik gyvybės kurių jau nereikia
nes kapą pastatėm kai jos ėmė irti
tarp mūsų gyvenimų šliaužia šešėliai
paslėpę po šypsena atvirą mirtį