Neužtverk drovumu
Siauro tako į buvusį laiką,
Nes žila dabartis 
Pleiskanoja ligom ir vargais.
Ką pakeis apdarai,
Neskoningi lyg išdėvos klaikios?
Iš būties pelenų
Kad pakiltum gerokai teks gaišt.
Tarsi vartai glėbys —
Prasidaro ir vėl užsidaro.
Išsiskirstė eilė.
Skausmas vardija kūno dalis.
Argi šis kamuolys
Buvo formų grakščių it gitaros?
Kiek beslėptum maiše,
Betgi amžius kaip yla išlįs...
Neturi teisės geist
To, ką dulkių šilkai jau uždengę.
Sutraukti sąnariai
Išsitiesina jau tik sapnuos.
Argi šventas buvai?
Su šlepetėm gal taikei į dangų?
Tik nereikia, prašau,
Tokią rimtą minutę meluot.
Vartai jau užkelti,
Durys užsklęstos, gęsomos šviesos
Nemiegi kaip ir aš?
Ant grindų pilnaties spindulys.
Lipk pro langą eime,
Kaip jau buvo ne kartą - padėsiu.
O žinai, gal tiek to,
Takas siauras ir eiti toli...
Baigias aistros, karai,
Aršūs ginčai, verksmai ir glamonės.
Aš klausausi ilgai,
Kaip šnopuoji, kada užmiegi.
Kas mus riša dabar?
Tas takelio voratinklis plonas?
Nugrimztu palengva,
Kur jauna, tolima praeitis.