Iš tavo veido vyriško,
tavo rudų akių spalvos
pakilo baltas paukštis
tartum iš sielos pagrobtos.
Jis skrido per pavasarį,
nesiekdamas melų kalvos
ir pilnaty čiulbėti nutūpė –
į mūsų širdis pagiedos.

Iš tavo rankų vyriškų
ištroškusiai — vanduo gaivus.
Aš ilgesį lyg šauksmą išgeriu
tyliau už čiulbesį, vos vos...
Mes — tekini
apsvaigusio pavasario klevais.
Ir kažin kur abu prapuolame
tarp degančių aistrų gausos.

Iš tavo glėbio vyriško
lietus man niekad nesibels,
o baltas paukštis lyriškai
mums suoks iki rudens.