Išnirę iš rūko ajerai supintas kasas pasileido.
Numindžiotas tiltas ilgėjosi žingsnių tavų.
Vandens spindesy dar ilgai aš mačiau tavo veidą,
Kol nunešė jį žuvėdra balta ant sparnų.
 
Ilgėjaus tavęs, kaip žemuogė ilgisi saulės.
Ilgėjaus tavęs, kaip žemė ištrokšta lietaus.
Į duženas virto sukurtas spalvotas pasaulis.
Ar liūdesį mano vasarvidžio lietūs nuplaus?
 
Kiekvieną pavasarį baltos žuvėdros man moja.
Vienintelės tos, prarastos, aš tarp jų nerandu.
Vandens spindesy — išskridusi meilė pirmoji.
Į vandenį ilgesio baltą plunksnelę metu.