Kai Tau sielą skaudės,
prisiglausk prie minties,
prie skruosto,
saulės zuikučiais nusėto.
Ranką ištiesk,
paverki išties,
žinok, palengvės —
tai įrodyta.

Kai sunku bus be galo,
kai visi nusisuks,
atsigręžki į saulę,
į vėją, į lietų.
Atsiklaupki ant žemės
mūsų šventos
ir tikėki,
vien meile tikėki.

Kai Tu liksi viena
ir drebėsi nuo vėjo
lyg Eglužės dukra
Drebulė prakeikta,
Nepamiršk, kad draugai
su tavim eis
kaip ėjo,
nesakyk — mano tokia dalia.

Kai Tau sielą skaudės,
Tu šypsokis plačiai,
Tau prie kojų šnarės
mėlynieji linai,
ir žinok,
kad tikrieji draugai
nepalieka.
Jie gyvena širdy
amžinai.