Kaip džiaugiuosi, ruduo, vynuogynais geltonais berželio.
Jis didingai grakštus taip sustojęs tiesiog prieš mane.
Jau nuo ryto saldžiai mano sąnarius rudeniu gelia,
Ir nuo ryto brėkštėjančia ochra šešėlius tepu.

Reiks nedelsiant išeit užfiksuojant raudonas pašvaistes,
Nusinešus į mito erdves nulinguojančių paukščių klyksmus
Ir takais prikrėstais obuolių iki soties privaikščiot,
Netikėtai sutinkant tapytus klajojančius mus.

Nusibrauki švelniai tą ant skruostų pakibusią rasą,
Paklausyki melodijos lapų su vėjo šokiu.
Gal šį vakarą aš palydėsiu negrįžtantį valsą,
Kurio mes nesušokome tąsyk, nors troškom abu.