Toks prėskas jausmas, tarsi vynas, vandeniu praskiestas...
-------------------------------------------------------
Kažkur nubėgo aistrose paskendusi viešnia.
Kas ji tokia, kad laiką pagrobė, nors taip skubėjau,
Tikėdama ir vildamasi minioje surast tave.
Už lango vėtra vejasi dar laiką, o aš tyloj širdies – viena.
Tolumoje regiu vis ją, tą viešnią, juosta Vaivos pas mane atklydusią.
Tik vardo nežinau, ir veidas liejasi lietaus delne.
Kiek jau žiemų, kiek vasarų taip nuvilnijo?
Ruduo lange nubėga ašara šalta...
Žinau, tas jausmas buvo tarsi lavina metus užliejusi.
Dar ir dabar mergiūkštės kūlversčiais sapne lekiu su svajone.