Iš tolo žibuoklėm pavasaris kvepia!
Išdykęs toks murzinas šypsosi rytas,
O ašaros sausio vis žvilga ant tako.
Saulužė jį glosto: „Neverki, mažyti,
Iš tolo žibuoklėm pavasaris kvepia!“.
Bet sausis vis raukosi, muistosi, pyksta –
Viduržiemį verkti nepratęs, ir baigta!
Juk jam visuomet padaryti pavyksta,
Kad čiuožtų rogutės nuo spindinčio šlaito,
Kad snaigės žibėtų ir tūptų į plaukus,
Kad medžiai miegotų šiltai apsikloję,
Kad spindinčio grožio Žiemužės sulaukę
Visi jam sakytų: „Tau, Sausi, dėkojam“.
Saulužė jį glosto ir meiliai jam taria:
„Mažyti, dar žersi daug sniego ant tako,
Bet šiandien taip dangiškai giedra, taip gera...
Iš tolo žibuoklėm pavasaris kvepia“.