Nešauki manimi.
Gal nežinai?
Man neskaudės,
Tačiau, kas šitaip šaukiantį girdės,
Žiūrės į dangų ir manys,
Kad sugrįžau.
 
O  aš?
Ir vėl rašau,
Apčiuopdamas save
Kaip mišinį materijos ir dvasios.
Džiaugiuosi, kad  eilėraštis – pirma,
Tačiau šįkart mano proza  
Svaresnį žodį rašo.
Jos sunkios raidės,
O joje – jų visuomet daugiau
Atrodo, kad  jomis kaip laiptais
Į ateitį aukščiau aukščiau...
Ir  mano metų patirtis
Patikimai prie jų prišlijo.
Kaip bus (kas bus?)  toliau,
Nenoriu apie tai mąstyti.
Erdvė įsiterpė į polėkius ir būtį.
Atrodo va, galėčiau pasakyti:
Esu karalius savyje...
Bet nuojautose krusteli Kažkas
It inkvizicija bandytų kurti laužus
Ir nors  nevaikšto, nekužda,
Tylus  atrodo, kaip ramybe
Bet žodžiai dingsta gerklėje,
Nes vis delo  Kažkas yra.
Galbūt iš  jo ir Dievas kurtas kažkada?
O ir  dabar...
O ir  dabar...