Jei gersi, gerk iš skausmo, 
Proto traukulių ritmingų, 
Neklausyk ragų baubimo, 
Neik į bedugnę, avimi nebūk! 

Iš pykčio gerk, 
Kai gyslos sprogsta, 
Kraujas liejas šen ir šen! 
Tik ne menkystės garbei... 

Neplauk su vėlėm upėmis, 
Kriokliais sau garbanų neėsdink. 
Jų niekada nebuvo, melais 
Tavo akis ant vieno siūlo pasmeigė... 

„Ne“ išrėk, „taip“ užstauk! 
Tik netylėk kaip lerva. 
Jei griūt į prarają, jei kilt į begalybę, 
Tai kūnu, protu ir viltim. 

Vilnonės kilpos šiltos,
Susimegzt į gniutulą juodai 
Be proto traukia 
Išnert tuštybės staltiesę. 

Ražienų akruose stalus nutiest, 
Beskonę maną rankom gniaužyt, 
Bet, vaike, išganytojas ne tas! 
Rugiai seniai sudegę...