Užsieniniai gręžėjai nurimsta sutemus.
Keistokas šis sausis. Prėska arbata.
Ir nei sniego, nei ledo, tik blyksniai neramūs
Iš to, kas praėjo keistai kažkada.

Skiedros, drožlės aplink, tarsi būtų prisnigę.
Ir dar ant grindų šviežio kraujo lašai.
Įsipjovei ir vėl. O kiek žodžių įsmigę
Širdin rakštimis... Taip ir nepamiršai.

Et, svarbiausia yra pragyventi šią dieną.
Tik vieną vienintelę. Argi tai daug?
O rytoj gal ir vėl koks kaimynas gręš sieną.
To niekas nežino. Raminkis. Palauk.