Ant aukšto kranto ties jūra plačia
Gyveno senelis su savo pačia.
Senelis žvejojo, užmetęs tinklus —
Gyvenimas toks nuobodus, bet ramus.
Senutė per dieną darbavos namuos.
Tiesiog kasdienybė eilinės šeimos.
Ir kartą, kaip visad, žvejojo senelis,
Tik žiūri – tinkle jo auksinė žuvelė.
Visa spindi, švyti – žiūrėt net baisu.
Staiga ji prabyla į senį balsu:
„Paleiski, seneli, mane į bangas.
Neliksiu skolinga, atlyginsiu aš.
Išpildysiu norą bet kokį – prašyk,
Tiktai be vandens tu manęs nelaikyk.“
„Na kam gi tave aš turėčiau laikyti.
Kas man iš tavęs, kai tokia tu mažytė.
Nei virsi, nei kepsi – vien ašakos tik.
Tegul bus taip – jūroje tu pasilik.“
Paleidęs žuvelę, sulankstė tinklus,
Per kopas patraukė į savo namus.
Parėjęs tuoj pačią jis pasivadino
Ir pasakot ėmė  savus nutikimus.
Oi senė įširdo: „Ach tu, berazumi,
Reikėjo namo parsinešti tą žuvį.
Štai gelda suskilo, o skalbti tai reikia.
Ir kaip man tavęs, tokio durniaus, nekeikti?
Seniai apie geldas jau niekas nežino.
Greičiau eik prašyti skalbimo mašinos.“
Sugrįžęs prie jūros žuvelę jis šaukia.
Ilgai nebelaukus žuvelė atplaukia.
„Ko reikia, seneli? Nedelski, sakyk.
Išpildysiu viską ko nori – prašyk.“
„Štai gelda suskilo. Be jos koks skalbimas?
Senutė norėtų skalbimo mašinos“.
„Man tai vienas juokas.“ – atsakė žuvelė.
Gali grįžt ramus atgalios tu, seneli.
Tegul būna viskas, kaip nori žmona.
Jai bus vietoj geldos nauja mašina.“
Per kopas senukas pareina žvaliai,
Namuos mato džiūsta balti skalbiniai.
Ant slenksčio jį vėl pasitinka pati
Tačiau kažkodėl jau labai ji rūsti.
„Na ką, nelabasis, jau parsivilkai?
Kokioj lūšnoj esam, bent tai ar matai?
Greičiau eik prie jūros, žuvelės prašyk
Ir namą gražiausią man čia pastatyk.“
Vėl senis prie jūros per kopas klampoja,
O jūra ne tokia rami, jau banguoja.
Jis šaukia žuvelę: „Atplauki! Kur tu?“
Ir štai blyksi aukso žvynai tarp bangų.
„Ko nori, seneli? — žuvelė jo klausia.
„Vėl senė nerimsta. Atleiski man, aukse.
Jau namo jai reikia, netinka senasis.“
„Keliauki ramus, namas naujas tuoj rasis.“
Sugrįžta namo, o ten namas didžiulis!
Langai plastikiniai skaidriais stiklais žiūri.
Jis sniego baltumo, o stogas raudonas,
Atrodo, lyg jame gyventų koks ponas.
„Na kaip, ar patenkinta tavo širdelė?“
Įėjęs vidun senės klausia senelis.
Bet senė ir vėl savo vyrą tik keikia:
„Tu kvailas visai, — automobilio reikia.
Kai turime namą gražiausią mes čia,
Nejau apsipirkti aš eisiu pėsčia?
Atgal grįžk prie jūros, žuvelės prašyk
Ir man BMW baltą tuoj parvaryk.“
Kas žvejui belieka, vėl  eina prie jūros,
O jūra putoja, krantan bangos gūra.
Vėl šaukia žuvelę auksinę atplaukti.
Tačiau šitą kartą ilgiau teko laukti.
„Nepyki, žuvele, pakvaišo senoji,
Baltą BMW įsigyt sugalvojo.
Neduoda ramybės ji mano senatvei.“
„Nepergyvenk, seni, tegul ir tai rasis.
Keliauki namo, bus jai automobilis.“
Ir vėlei žvejys į namus kelią mina.
Sugrįžta, o ten mašina nauja švyti.
Bet senės nėra. Niekur jos nematyti.
Kai pagaliau randa  vienam kambary,
Pamato, ji vėl kažkokia nerami.
„Na ką pasakysi dabar man, senute?
Tikrai jau laiminga turėtumei būti.
Štai namas didžiulis, nauja mašina...“
„Tau, seni, atrodo, kad šito gana?
Turbūt galvoje tau kažkas negerai.
Kur auksas, sidabras, nauji apdarai?
Ir dar, kad galėčiau laimingai gyventi,
Norėčiau aš būt Lietuvos prezidente.
Tada, kai aš būsiu svarbiausia veikėja,
Žuvelė galės būti man patarėja.
Akvariume ją visada aš laikysiu,
Garbingai ant stalo jį pasistatysiu.
Daugiau niekada neteks sukti galvos,
Nes būsiu ponia ant visos Lietuvos.
Ir lenksis man minios. Ar ne, seneliuk?
Na, bėki prie jūros. Greičiau, neužtruk!“
Vėl slenka prie jūros senelis nuliūdęs.
„Ką dar sugalvos šita senė sublūdus?“
O jūra putota riaumoja. Baisu...
Ir šaukia žuvelę jis visu balsu.
Atplaukia žuvelė per aukštas bangas.
Maldauja ją senis, sunėręs rankas:
„Atleisk man, žuvele, pakvaišo senoji.
Būt prezidente ji dabar sugalvojo.
Jai vis kažko reikia, jai vis negana.“
Ir viską susakė, ko nori žmona.
Žiūrėjo žuvelė į jį nebyli
Ir nėrė, kur jūra putoja gili,
Nesakiusi nieko seneliui visai.
Prie jūros ilgai dar stovėjo jisai.
Jau vėjas nutilo, nurimo vanduo...
Ir žvejas patraukė per kopas namo.
O kas gi tenai? Vėl senutė lūšnelė,
Ant slenksčio parimusi sėdi senelė.
Ne kokia ponia, o tiktai jo pati.