Kaip elgiamės su langais, kai ateina atšiauri žiema? Mes juos uždarome, užrakiname ir nebeįsileidžiame to, kas lieka už lango. Tik šviesą. Kaip vėžliai pasislepiame kiaute, palikdami ertmes šviesai įeiti. Pabėgame kartais į tą savo mažą ir tamsų pasaulį, iš kurio žvelgiame į dar šviečiantį langą, ir laukiame, kada vėl ateis pavasaris, nauja viltis, pradžia... Bet ir užgesus langui, dar laikydami degančią žvakę rankose, tyliai viliamės, kad vėjas, bildantis stogu, greitai nurims, šaltis nustos piešęs baltas rožes ant lango, ir ištirps visi ledo varvekliai — gyvas vanduo, duona žemei...
  Kaip elgiamės su langais, kuomet ateina naujai atgimęs pavasaris? Plačiai ir drąsiai juos atlapojame, persisverdami laukan. Įkvepiame atgijusio šviežio oro, išgirstame vėjo velkamą šakelę žeme ir pajuntame globėjišką šilumą ant akių vokų... Atrodo, vėl į širdį įsileidžiame pasitikėjimą, nors ir trapų, kaip dar neišsprogusį lapą...
Viskas vyksta pagal tokį dėsnį: jeigu temsta, būtinai ir aušta.