Blaškausi

Blaškausi po pasaulį kaip po Dievą,
Ir neateina išmintis, kuri glaustų klajonę mano
Su ištiesta tiesa ant delno.
 
Ką  ten – ant delno!
Ką  ten – tiesa!
Tiek metų išnešiojęs savo Aš,
O pasakyti, kas gi Jis,
Lig šiol, deja, nemoku.
Lengviausia atsikvėpti: pavargau
Ir akmeny ar nuotraukoj,
Palikus atvaizdą žmogaus –
Šešėlį blankų,
Išnykti kryžiuje
Ar koplytėlėje parimus mukele.
Bet kai nepadeda malda,
Iliuzijų šventovėmis nenoriu apsigauti:
O kad parodau ir sakau TIKIU,
Tai dar nereiškia, kad ŽINAU,
Kad tai, ką rodau, iš tiesų YRA.  
Esu žmogus,
Ir keista būtų, jei Kažkas dėl to,
Pametęs akmeniu, parodytų,
Kad jo, savo Kūrėjo, nepažįstu...
 
... blaškausi po pasaulį kaip po Dievą,
Ir  pamanau,
Kad neteisinga mirt
Anksčiau už savo Tėvą,
Net nepažinus Jo.
Pelėda