Tas pavasaris aja dyvinai, dyvinai,
A prie mišką žydėja lubinai melynai.
Mažu duonas kųsnelį tuokart laužem par pus.
Žalias, sprogstuntis klevas sklaidę sava lapus.
 
Mudu trotiną  čėsas, keip inpykįs šuva.
Lubinų melynumi apsisuke galva.
Gal ir tu man netropijai žodžių  gerų.
Saula laides raudona ažu miškų žalių.
 
Meilas žodžiai neškadija ir par daug jų nebūna.
Kažkas tįsę talyn, kažkas timpę un liūnu.
Melynavą dulkės aplumdytas žiedas,
A geguže žaliai tu pavasarį rėdes.
 
Nebegrįšma abudu pamiškėn lubinų.
Ir par mėlynu jūru aš viena jau ainu.
Nudulkėjusę čėsą niekas jau nepavys,
A iš klevą šakąs tik tekęs ilgesys.